Negalima ignoruoti konstrukcinio projektavimo detalių. Jei dvi dalys pagamintos iš vienodo stiprumo medžiagų ir žiūrima tik į dalių storį, objekto įtempio riba sugrius nuo silpniausios konstrukcijos dalies. Kitaip tariant, galime žiūrėti ne tik į storiausios dalies storį, bet ir į ploniausią dalį. Galbūt rezultatas bus visiškai kitoks, žinoma, tai tik tam, kad ištaisytume nesusipratimą, bet neverskime to vėl pajuokos verinimo metodu, tai nėra gerai.
Svarbesnis yra medžiagos tvirtumas
Šiandien detalės stiprumo negalima apibrėžti vien pagal jos storį. Jis neatsiejamas nuo medžiagos, ploto, konstrukcijos struktūros ir gamybos proceso. Kaip ir skirtingų kėbulo dalių stiprumas, pagrindinės dalys, tokios kaip priekinės ir galinės sijos bei A, B ir C atramos, yra pagamintos iš didelio stiprumo medžiagų, o kitos atraminės ir dengiamosios medžiagos nėra tokios tvirtos.
Taigi, kaip nustatyti, ar durų vyriai yra pakankamai kieti? Vartotojams nėra jokio būdo, nes stiprumo duomenys turi būti gauti eksperimento būdu, tačiau galite būti tikri, kad modelis gali būti parduodamas rinkoje, durų vyriai turi atitikti nacionalinį standartą. Šiuo metu vidaus standartas, susijęs su durų vyriais, vadinasi GB15086_2006 „Automobilių durų spynų ir durų perrakinimo įtaisų eksploataciniai reikalavimai ir bandymo metodai“, kuriame reikalaujama, kad durų vyriai pasiektų 11000 N (n) išilginę apkrovą ir 9000 N šoninę apkrovą.
